Jevgenija Cholodova

Jevgenija Cholodova nesikankina dėl profesinių apibrėžimų. Kai paklausi, kuo ji dirba, atsakymas skamba kaip išsamus sąrašas: menininkė, fotografė, videografė, kultūros centro darbuotoja, kartais – projektų vadovė. „Kas tik domina, tuo ir užsiimu," sako ji paprastai, lyg tai būtų vienintelė įmanoma gyvenimo logika.

Tokia laikysena, matyt, neatsitiktinė. Visaginas – miestas, kuriame užaugo Jevgenija – pats yra tarsi kelių identitetų junginys: sovietinė urbanistika, atominės energetikos paveldas, daugiakalbė bendruomenė ir visai netikėtai gyvybingas vasaros turizmas. Mieste, kur kaimynai kalba ukrainietiškai, totoriškai, kazachiškai ir lietuviškai, išmokti susidėlioti tai, kas tau rūpi, ko gero, yra tiesiog išgyvenimo strategija.

Baigusi mokyklą, ji, kaip ir daugelis bendraamžių, išvyko studijuoti į Vilnių. Po studijų sprendimas grįžti nebuvo ypatingai dramatiškas – tiesiog taip sutapo, kad reikėjo nuspręsti pandemijos metais. Šiemet sukako šešeri grįžimo metai, ir Jevgenija vis dar atranda priežasčių likti – ypač nuo birželio iki rugsėjo.

"Mūsų tolerantiškumas kitom tautybėm augo nuo pat mažens. Kiekvienas su savo šventėm, kiekvienas su savo įpročiais ir papročiais."

— Jevgenija Cholodova

Vasaros Visaginas yra reiškinys, kurį sunku perteikti neišvykus. Sugrįžta žmonės, kurie kadaise emigravo – pas senelius, pas šeimas – ir su jais grįžta jų kalbos. Jevgenija dalinasi jausmu: „Eini gatvėm ir girdi dešimtis kalbų skirtingų: italų, vokiečių, anglų ir taip toliau. Kartais net pagalvoju, kad pati esu užsienyje."

Žiemos vaizdas – priešingas. Miestas nutyla, sutraukia save, dienos trumpėja, veiklų mažėja. Jevgenija neidealizuoja: „Žiemą natūraliai miestas tampa ramesnis, mažiau vyksta veiklų, mažiau šviesos ir aišku, tada liūdesiukas toks ateina." Šis sezoninis ritmas – tarsi kvėpavimas, nors ir nelengvas.

Visagino daugiatautiškumas nėra tik statistika. Jevgenija pasakoja, kad jos klasėje mokėsi ukrainiečiai, totoriai, kazachai, lietuviai – kiekvienas su savo švenčių kalendoriumi, savo papročiais, savo namuose skirtinga tvarka. Nuėjus pas klasioką – tarsi patekdavai į kitą pasaulį. Tik išvykusi į Vilnių ji suvokė, kad tai buvo privilegija: „Aš supratau, kad tai labai įtakojo mano gyvenimą ir iš viso, supratimą apie pasaulį."

Prašoma įvardyti miesto vietas, Jevgenija nesuka galvos apie turistines atrakcijas. Ji kalba apie vietas, kuriose kažkas nutiko.

Pirma – kultūros centras „Banga". Čia vaikystėje lankė šokius, čia dabar dirba. „Mano buvo tokia pirma vidinė meilė būtent šokiams ir erdvei," sako ji ir šypsosi: „Ir dabar aš ten dirbu, kas labai juokinga." Ratas užsisuka.

Antra – autobusų stotelė. Niekuo neišsiskirianti vieta, bet Jevgenijai tai yra laukimo ikona: iš savo lango matydavo stotelę ir žinodavo, kad greitai iš jos išlips tėvas, grįžtantis iš atominės elektrinės pamainos. „Tą stotelę aš mačiau už savo lango ir visada buvo tas laukimas, kada jis grįš?" – paprasta ir tikra.

Trečia – pievelė prie Visagino ežero. Čia tėvas su pamaina švęsdavo vasaros šventes – su šeimomis, futbolu, tinkliniu, šašlykais. Jevgenija prisimena ne atskirų žaidimų detales, o bendrą jausmą: daug žmonių, ežeras, viskas sklinda. „Labai gerai prisimenu tą jausmą."

Jevgenija turi kelis rekomendacinius maršrutus – ir nė vienas jų neprasideda suvenyrų kiosku.

Pirmiausia ji siūlo eiti. Nuo centrinio paplūdimio palei ežero krantą – iki pat upelio ir pelkių. „Ne taip dažnai žmonės ten nueina iki pat galo," pažymi ji. Ten miestas virsta mišku, o miškas – pelkių kraštovaizdžiu; natūralus perėjimas, kurį dažniausiai praleidžiam skubėdami.

Ji taip pat pataria vaikščioti po mišką basomis. „Tas jausmas, kai pušų spygliai po tavo kojom" – tai yra fizinė patirtis, kurią vertėtų turėti. Toliau – Šventas ežeras, apie kurį ji sako tiesiog: „Įspūdingas savo vaizdais ir savo vandeniu."

Iš mėgstamiausių – septynių ežerų maršrutas. Trijų valandų žygis pėsčiomis arba dviračiu, vedantis pro septynis didelius ir mažus ežerus, ne visus iš kurių pasieksi automobiliu. „Labai tokios įspūdingos, paslaptingos vietos."

Nuotrauka paimta iš Jevgenija Cholodova

Prieš pabaigant pokalbį Jevgenija ima vardyti mitus, kuriuos apie Visaginą tenka girdėti dažniausiai. Kad čia gyvena vien rusai ir kalba tik rusiškai – „jau daug metų netiesa." Kad naktimis šviečiama nuo urano – „pagrindinis mitas." Kad baisu ir neverta važiuoti – „tikriausiai netiesa." Kad sovietinis mentalitetas čia išliko nepakitęs – „ačiū, kad aš matau kitą."

Ji nesipiktina. „Gyvenimas parodo, kad čia visai kita realybė ir reikia tik atvažiuoti," sako Jevgenija. Reikia tik norėti pamatyti.

Pokalbio pabaigoje – kiek žaismingas klausimas: jei Visaginas būtų gyvūnas, koks? „Kažkoks padaras su daug kojų ir galvų, kurio neegzistuoja kitur," atsako Jevgenija be pauzės.

Klausiame, kokiais trimis žodžiais ji apibūdintų Visaginą. Ilga pauzė. Tada: „Pušis. Atominė. Keistumas."