Bet yra ir vienas projektas, kurį Sandra vadina labai asmeniniu. „PikaKoka" – meno terapija insulto reabilitacijai. Idėja kilo iš artimo žmogaus patirties: po insulto jis pasirinko kūrybą kaip papildomą gydymosi priemonę. „Per tą kūrybą jisai sugrįžo prie normalaus gyvenimo," sako Sandra tyliai.

Dabar ji nori šią idėją išplėsti – pasiūlyti dailės terapijos paslaugas didesnei grupei Visagine ir regione.

"Gamta, integruota į miestą – tas derinys yra ypatingas ir, man atrodo, jis pastebimas iškart įvažiuojant."

— Sandra Matvejeva

Sandra yra Visagino vaikas, išvykęs studijuoti ir grįžęs. Visaginas laimėjo dėl priežasčių, kurias sunku suformuluoti kaip privalumų sąrašą: „Paprastas, suprantamas. Ir labai artimas."

Sandra yra dviejų berniukų mama – ir tai, pasak jos, yra vienas iš argumentų, kurį ji geriausiai supranta praktiškai. Visaginas, sako ji, yra vienas geriausių miestų jaunoms šeimoms. Ne dėl abstrakcijų, o dėl konkrečių dalykų: galima eiti pėsčiomis, važinėti dviračiais, rinktis sporto šakas, lavintis – ir visa tai neišvykstant iš miesto. „Viskas, kas susiję apskritai su gyvenimu iki mokyklos pabaigos, man atrodo, to tikrai užtenka," sako ji.

Sandra neslėpė, kad kai vaikai užaugs, jie nuspręs patys. „Jie nuspręs, kur gyventi," sako ji be atsargumo – tarsi tai būtų savaime suprantama laisvė, ne praradimas.

Prašoma įvardyti mėgstamas miesto vietas, Sandra neatsako turistiniu žemėlapiu.

Mokykliniais metais centras buvo amfiteatras – vieta, kur vyko atskiras jaunimo gyvenimas. Dabar susibūrimo taškai pasikeitę: skverai, soliukai, maži kampeliai, kur galima pasislėpti ir kartu jausti tą „ypatingą visaginietišką atmosferą", kaip ji sako. Ne viena vieta, o daug – ir kiekviena sava.

Ežeras, sako Sandra, žavi iš bet kokio kampo. Bet yra vienas kampas, kuris jai ypatingas – ties irklavimo baze. „Iš ten atsiveria toks didžiulis vaizdas mūsų ežero. Man atrodo, iš to kampo ežeras tampa dar didesnis, negu iš tikrųjų yra." Tai subtilus pastebėjimas – apie tai, kaip perspektyva keičia ne tik vaizdą, bet ir pojūtį.

Toliau Sandra kviečia žiūrėti į miestą architektūriškai. Visaginas yra grynai urbanistinis – vien daugiabučiai, be to mišraus vaizdo, kuris būdingas daugeliui lietuviškų miestų, kur namas kaimynuojasi su daugiabučiu, o sodybėlė – su gatve. Pas mus kaimas prasideda tik soduose, ir ta riba yra aiški. „Man atrodo, šitas faktas tikrai yra labai įdomus," sako Sandra. Ir bažnyčia – integruota tarp gyvenamųjų namų, populiari tarp turistų, bet miestui prigludusi taip, lyg visada ten būtų buvusi. Architektūrinis Visagino braižas stulbina tipinių ir nestandartinių sprendimų deriniu, kuriančiu koliažiško, bet nuoseklaus miesto vaizdinį. Būtent detalėse slypi subtilus Visagino architektūrinis žaismas: medžiagiškume, raštuose ir geometrinėse formose.

Sandra nesvarsto ilgai. „Prisiminiau multiką „Ice Age". Ir vat šitas voveriukas su tokiom akim." Ji pati nusijuokia nuo savo atsakymo. Tas voveraitės įvaizdis – žvalus, šiek tiek įtempęs akis, visada kažko ieškantis – nelabai tinka miestui, kuris, pasak Sandros, yra ramus ir artimas. Bet gal kaip tik todėl jis toks tikslus. Visaginas, ko gero, yra abu dalykai vienu metu.

"Palinkėčiau išgirsti Visagino ritmą, atkreipti dėmesį į unikalumą ir sugrįžti – pabūti ilgiau negu vieną dieną."

— Sandra Matvejeva