Paklaustas, ar kada nors svarstė palikti Visaginą, Andrius pasakoja, kad vienu metu rimtai planavo išvykti į Prancūziją. Būdamas prancūzų kalbos filologu, jis matė save gyvenantį ir dirbantį būtent ten. Vis dėlto planas neįgyvendintas. Andrius pripažįsta, kad Prancūzijoje pasirodė sudėtinga įsitvirtinti – reikėjo rasti savo vietą, darbą ir būstą, o pats jis, kaip dabar supranta, viduje nebuvo iki galo pasiruošęs išvykti.

„Man atrodo, kad aš pats tyčia viską sugrioviau, kad galėčiau grįžti namo.“ 

 - Andrius Pich.

Vėliau Andrius nemažai laiko praleido Vilniuje, tačiau ir tuomet Visaginas liko svarbia jo gyvenimo dalimi. Jis pabrėžia, kad niekada nebuvo taip, jog visiškai persikėlė į Vilnių ir į gimtąjį miestą tik retkarčiais grįždavo. Priešingai – jam visada buvo svarbus judėjimas tarp šių dviejų miestų.

„Visaginas-Vilnius visada buvo svarbi ašis. Traukinys buvo labai svarbus.“

Pasak Andriaus, ši ašis išliko ir šiandien: dalį savaitės jis praleidžia Visagine, dalį – Vilniuje. Todėl gyvenimas tarp dviejų miestų jam nėra laikinas etapas – tai tapo įprasta jo gyvenimo dalimi.

Paklaustas, kaip šiandien jaučiasi gyvendamas Visagine, Andrius pasakoja, kad pastaruoju metu pradėjo aktyviau įsitraukti į miesto kultūrinį gyvenimą – susipažįsta su žmonėmis, kurie čia užsiima kultūra, ir pats vis dažniau tampa jos dalimi.

Gyventi sodų bendrijoje jis pasirinko pirmiausia dėl muzikos. Būdamas būgnininku, Andrius čia turi erdvę, kurioje gali muzikuoti kada nori. Kaip pats sako, „sodas yra galimybė muzikuoti, kada noriu – naktį, dieną, vasarą, žiemą“. Su kaimynais dėl triukšmo pavyko susitarti, todėl ši vieta tapo patogia erdve kūrybai.

Sodo namelis Andriui tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir studija. Čia jis įrašinėjo savo albumus, taip pat dirbo su kitais visaginiečiais ir muzikos grupe „MTS“, kurios kūryba, pasak jo, iki šiol skamba Vilniuje. Muzika ir galimybė turėti savo erdvę kūrybai tapo pagrindine priežastimi rinktis gyvenimą sode.

„Pagrindinė priežastis – muzika, galimybė muzikuoti.“

Be to, Andrius sako, kad tiesiog turėjo šį namelį ir norėjo jame būti. Taip sodų bendrija palaipsniui tapo vieta, kurioje susijungia jo kasdienis gyvenimas ir muzikinė veikla.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Paklaustas, ar Visagine populiaru mokytis groti būgnais, Andrius pasakoja, kad pats nesitikėjo sulaukti tiek susidomėjimo. Iš pradžių jis manė, kad atsiras vienas ar keli mokiniai, tačiau norinčių išmokti groti buvo daugiau, nei jis tikėjosi.

Būgnų pamokas Andrius pradėjo rengti prieš maždaug šešis mėnesius, todėl kol kas dar negali pasakyti, ar susidomėjimas išliks ilgalaikis. Jis svarsto, kad dalį žmonių galėjo patraukti pati naujovė, tačiau tikisi, kad laikui bėgant paaiškės, ar tai iš tiesų taps nuolatine veikla.

„Kol kas atrodo, kad populiaru, bet nežinau, ar tai yra naujovė, kuri traukia, ar tikras susidomėjimas, kuris tęsis.“

Vis dėlto pirmieji rezultatai Andrių džiugina – mokinių atsirado daugiau, nei jis iš pradžių tikėjosi. Norintys išbandyti būgnus gali registruotis jau dabar, o pamokos vyksta tame pačiame sode, kuriame Andrius gyvena, kuria ir turi savo muzikos studiją.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Paklaustas apie mėgstamiausias Visagino vietas, Andrius išskiria tris – kiekviena jų jam svarbi dėl skirtingų priežasčių. Pirmoji – vadinamasis Trikampis, kurį jaunesnė karta vadina Bermudų trikampiu. Tai nebaigtas statyti ligoninės korpusas, kuriame jis su draugais praleido didelę dalį paauglystės. Pastatas jiems buvo tapęs savotiška baze, todėl, nors šiandien tai apleista ir ne visuomet lankymui tinkama vieta, Andriui ji išlieka labai brangi.

Svarbu: nebaigtas statyti pastatas nėra lankytinas objektas – teritorija nėra skirta lankymui ir gali būti nesaugi.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Antroji vieta – sodų bendrija „Pavasaris“ ir šalia esantis ežeras. Andrius ypač mėgsta miško paplūdimį, kuriame galima atsitraukti nuo kasdienybės: pabūti vienam, pažvelgti į vandenį, stebėti paukščius, pakvėpuoti, išsimaudyti ar tiesiog pamedituoti. Ši vieta jam svarbi ne dėl konkretaus objekto, o dėl ramybės, galimybės pabūti su savimi ir pabėgti nuo kasdienio šurmulio.

Trečiąja vieta Andrius įvardija Visagino kultūros centro salę „Bangą“. Pastaraisiais metais jis čia praleidžia nemažai laiko, užsuka į SAVA kavinę, o per miesto šventes čia vyksta koncertai. Pats Andrius „Bangoje“ taip pat yra grojęs, todėl ši vieta jam susijusi su dabartiniu miesto kultūriniu gyvenimu.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Gyvendamas sodininkų bendrijoje „Pavasaris“, Andrius nusprendė išbandyti ir kitokią šios erdvės paskirtį – savo šešių arų sklype rengti nedidelius koncertus. Taip gimė akustinės ir elektroakustinės muzikos koncertų iniciatyva, kurią jis mato kaip galimybę eksperimentuoti su vis labiau gyvenama tampančia sodų bendrija.

„Man susidarė įspūdis, kad sodininkų bendrija „Pavasaris“ tampa tokia žaidimo aikštele. Man pasidarė įdomu irgi su tuo pažaisti, paeksperimentuoti.“ 

— Andrius Pich

Pasak jo, į sodus vis daugiau žmonių kraustosi ne tik praleisti laiko ar užsiauginti daržovių, bet ir gyventi. Žiemą vakare matomi dūmai iš kaminų, girdimos kaimynų kalbos apie tai, kad čia praverstų daugiau parduotuvių, galbūt net baras ar restoranas. Visa tai Andriui rodo, kad ši vieta pamažu keičiasi.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Muzika jam tapo būdu prie šio pokyčio prisidėti tuo, ką geriausiai išmano. Per pirmuosius koncertus sode pasirodė Jausmė, LazyDolphin ir Lifippos. Pasirinktas nedidelio formato koncertas – be didelio garso, pilno įgarsinimo ar didelės scenos.

„Šiaip jaučiu nuovargį nuo didelių koncertų, didelio garso. Man atrodo, kad laikmečio dvasia yra tokia, kad vis daugiau atsiranda mažesnių renginių. Žmonės vis dažniau susirenka mažesnėse erdvėse. Kam važiuoti kažkur, kur yra didelė masovkė, jeigu galima jaukiau susiburti?“ – svarsto jis.

Ši idėja, pasak Andriaus, gali augti toliau. Sodas jam tampa ne tik vieta gyventi ir muzikuoti, bet ir erdve, kurioje galima išbandyti kitokį renginių formatą – mažesnį, artimesnį ir labiau pritaikytą pačiai vietai.

Jevgenijos Cholodovos nuotrauka

Kalbėdamas apie tai, ką norėtų pasakyti žmogui, pirmą kartą atvykstančiam į Visaginą, Andrius prisimena 2008 metais surengtą vienos dienos festivalį „Nuclear Cadaver Fest“. Tai buvo vienas pirmųjų jo bandymų organizuoti renginį Visagine. Po koncerto prie jo priėjo nemažai žmonių ir pasidalijo netikėtu įspūdžiu: iki tol jie Visaginą įsivaizdavo kaip betono ir plieno miestą, tačiau čia atrado visai kitokį vaizdą – gamtą ir ežerus.

„Aš turbūt šitą pakartočiau, pabrėžčiau, kad čia nėra vien kažkoks industriakas, kad yra kur pailsėti ir kitaip, taip lietuviškiau turbūt, prie ežero“, – sako Andrius.

Jo manymu, šis įsivaizdavimas apie Visaginą vis dar gali būti gyvas tarp žmonių, kurie mieste nėra buvę. Tačiau atvykus čia galima atrasti visai kitą jo pusę – ne tik atominės energetikos istoriją ir industrinį miesto veidą, bet ir ežerus, miškus, ramybę bei kūrybingą bendruomenę.

Todėl savo žinutę pirmą kartą į Visaginą atvykstančiam žmogui Andrius formuluotų paprastai:

„Tai yra miestas pilnas gamtos, pilnas kūrybingų žmonių.“

- Andrius Pich

Jis mano, kad būtent šis derinys ir yra viena svarbiausių priežasčių pažvelgti į Visaginą plačiau nei per jo industrinę praeitį.

Kalbėdamas apie tai, kaip pasikeitė Visaginas, Andrius pirmiausia prisimena savo patirtį. 2008 metais, kai organizavo festivalį „Nuclear Cadaver Fest“, jis nejautė didelio supratimo ar galimybių bendradarbiauti su miestu. Anot jo, tai iš dalies nulėmė ir jo atsiskyrėlišką gyvenimą sodininkų bendrijoje. „Nemačiau galimybės bendradarbiauti su miestu, atnešti, atvežti kažkokių idėjų į miestą“, – prisimena Andrius.

Šiandien jo požiūris kitoks. Jis pats aktyviau įsitraukia į Visagino kultūrinį gyvenimą ir siūlo miestui atlikėjus bei grupes, su kuriomis yra susipažinęs Vilniuje. „Dabar aš matau, kad tokios galimybės yra. Ir dabar aš aktyviai dalyvauju labiau kaip, nežinau, influenceris – žmogus, kuris pažįsta grupes ir atlikėjus Vilniuje. Siūlau ir matau, kad yra tam paklausa.“ Pasak Andriaus, atsirado galimybė Visaginą labiau įtraukti į bendrą Lietuvos kultūrinį kontekstą. Jis pats šiame procese mato savo vietą – gali pasiūlyti miestui atlikėjų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų.

„Manau, kad dabar įdomiau, lengviau, geresni laikai tam, kad jungti Visaginą prie bendros Lietuvos kultūros. Tai darosi įmanoma vis labiau ir labiau“,

- Andrius Pich